Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios istorija

Žiežmarių bažnyčios istorija siekia dar 1501–1502 metus, kai, pasak istorinių šaltinių, Žygimantas Senasis suteikė Žiežmarių bažnyčiai pirmąją fundaciją – žemę.

Nuo pat pirmosios, medinės bažnyčios pastatymo laukė daugybė iššūkių ir pokyčių. 1655 metais rusų invazijos metu pirmoji bažnytėlė buvo sudeginta, kaip ir daugelis kitų miestelio pastatų. Tačiau jau 1672 metais buvo atstatyta medinė, rąstinė bažnyčia.

Bažnyčią teko remontuoti vos po kelių dešimtmečių, po švedų kariuomenės antpuolio 1702 metais, paskui ji nukentėjo per miestelio gaisrą 1895-aisiais. Klebono E. Jelenievskio rūpesčiu, parapijiečių lėšomis bažnyčia buvo suremontuota ir padidinta, tačiau bendra josios būklė nepagerėjo.

Naują, didelę mūrinę bažnyčią apsispręsta statyti XX a. pradžioje. 1908 metais klebonas Juozapas Augūnas užsakė naujos mūrinės bažnyčios projektą, kurį parengė inžinierius ir architektas Vaclovas Michnevičius. 1909 metais išrinktas bažnyčios statybos komitetas, prie Kaišiadorių kelio pastatyta plytinė, gaminusi raudonas plytas. 1914 metais senoji medinė bažnyčia nugriauta ir pradėti naujos bažnyčios pamatai. Laikinai pamaldoms buvo pritaikyta varpinė, pristačius pašiūrę ir zakristiją.

Pirmojo pasaulinio karo metu statybos buvo sustabdytos, atnaujintos 1922-1924 metais. Neišmūrijus bokštų, neįrengus vidaus, 1924 m. gruodžio 22 d. bažnyčia buvo pašventinta. Varpai liko senojoje, medinėje varpinėje.

Teigiama, jog 1929 m. bažnyčios statyba buvo beveik užbaigta, pastatytas bokštas ir taip toliau…

Tačiau tiesa ta, kad 1929 metų pavasarį klebonas dar tik ieškojo, kur lengvatiniu būdu pirkti 290 kubinių metrų miško medžiagos bažnyčios skliautų klojiniams, kad galėtu jas betonuoti, o bokštų dar nebuvo nei iš arti matyti.

Prie statybų itin daug prisidėjo – ir medžiagų ieškodamas, ir talkininkus kviesdamas, vikaras Žvinys. Jo atkaklumas ir parapijiečių pasiaukojimas leido bažnyčios statybai pasistūmėti į priekį.

Tik 1929 metais pastatomas vienas bažnyčios bokštas, o antrasis taip ir liko nebaigtas iki šių dienų. Galutinai nebaigus bažnyčios statybos darbų po Antrojo pasaulinio karo, kunigų J. Dzekunsko ir A. Ažubalio rūpesčiu bažnyčia buvo tvarkoma toliau. Sudėtos medinės grindys, pastatyti ąžuoliniai altoriai, iš Mūro Strėvininkų koplyčios, kuri po karo buvo nacionalizuota, perkelti ir įrengti vargonai, perdažytas ir dekoruotas bažnyčios vidus, įrengtas centrinis šildymas.

Kunigo A. Ažubalio rūpesčiu, leidus vietinei valdžiai, buvo įrengta klebonija ir raštinė, nes senoji, prieškariu statyta klebonija, kaip ir visas bažnyčios turtas (pastatai, žemė), buvo nacionalizuota.